- rykštis
- rykštìs sf. (3), rýkštis (1) žr. rykštė: 1. Mušė vytim, rykštim̃, visą kruviną padarė LKT393(Brsl). Kapó[jo] rýkštim Dkšt. Mušdavo rykštim̃ dvare Vdš. Rykščių̃ dvare pririšta po penkiolika dvidešimt [žmonėms mušti] Dglš. Rykštìs tiesiojoj rankoj Aps. 2. sing. Kap sugauna sode, tai rykštiẽs duoda Dv. 3. ppr. pl. Trgn žr. rykštė 5: Kai rýkštys gerai eina par rietimą, tai ir aust gera Žl. Išlėkė rykštìs, ir suiro skiemenys Žl. Patrauk rýkštis – be rýkščių nebus žiočių Ds.
Dictionary of the Lithuanian Language.